Mes nardėme rugiagėlių plaukuos,
Mėnulio stiklo bučiniuos išblyškę
Birželis leidos ant žolės šakos
Ir atvirai mojavo Dievo rykšte...

Bet mes pamiršom ir nejutom net,
Kaip žemė lūpom mūsų kūnus drasko.
Ta nuodėmė - tokia saldi tuomet
Skambėjo lyg malda iš „Švento rašto“.

Glamonių gijos žaibo kamuoliais
Išdegino aistroj skandintą žolę.
Jaunystė krito Rojaus obuoliais
Palaimindama meilę su... vienuole.