Prieš daugelį metų, dar būdamas mažas
Mačiau - ant šio tilto senukas sustojęs,
Žiūrėjo į jauno pušyno peizažą,
Taip sunkiai statydamas ilstančias kojas.

Man bjaurios atrodė jo mėlynos lūpos,
Jo drebantys pirštai nuo šalčio sutinę.
Keistai pasilenkęs - tarytum pritūpęs,
Kad, rodėsi, grožį pasaulio gadina.

Jis žvelgė į upę, į nardančią žuvį,
Į dangų, į saulę... Kažko, regis, laukė.
O aš jam pribėgęs parodžiau liežuvį
Ir lazdą iš virpančių rankų ištraukiau...

Koks kvailas buvau.Koks velnioniškai paikas.
Juk toks nuostabus seno šilo peizažas.
Staiga... Gal netyčia? Padūkėlis vaikas
Apspjovė mane. Iš tiesų, - jis dar mažas...