Mirė mano draugas. Laidojom be dūdų.
Ir be varpo dūžių nešėm į kapus.
Pamenu - papildėm vienas kitą mudu...
Geras buvo draugas. Tik neiškalbus.

Rodos, lyg per rūką, aš matau jo žvilgsnį
Šiltą, išmintingą, tariantį: „eime“
Nemokėjau niekad taip kaip jis išgirsti
Ir be saiko džiaugtis paprasta sėkme.

Mudviejų draugystės nesuprato daug kas
Nesupras kam skirtas antkapio akmuo -
Ant kurio iškalsiu: „Mano geras draugas“...
Nors kitiems jis buvo tik protingas šuo.