Tu toli, kaip dangoraižio kraigas,
Kaip išgąsdinto liūto drąsa.
Tu toli, kaip ledynmečio daigas,
Lyg vaikystėj sudužus vaza.

Paplok man per petį, drauguži!
Išgerkim po vieną bokalą,
Juk niekad nebuvom nulūžę...
Tiktai atsirėmę į stalą.

Norėčiau užeit į svečius,
Pas tas, kurios sugeba daug ką,
Pas tas, kurios sėja kviečius,
O pjauna akacijų lauką.

Mes nardėme rugiagėlių plaukuos,
Mėnulio stiklo bučiniuos išblyškę
Birželis leidos ant žolės šakos
Ir atvirai mojavo Dievo rykšte...